Vintage vasara
Turiu namuose tokią seną knygą – ‘Film review’, 1949-ųjų leidimo, kurią pirkau už svarą sendaikčiuose profesiniais sumetimais. Knygoje pilna nuotraukų iš senų filmų scenų, todėl, pamaniau, kad ji kada nors pravers kokio nors kostiumo kūrimui ar panašiai.
Bet kol kas ne apie tai. Nusprendžiau surankioti gražiausias įkvepiančias nuotraukas, kurios alsuoja senoviška vintage vasara.
Tad štai keletas man labiausiai patikusių nuotraukų Jūsų (ir mano pačios) įkvėpimui puoselėti:
Aktorė Olivia De Havilland, vaidinusi garsiajame filme ‘The Snake Pit’
Scena iš filmo ‘The Blue Lagoon’. Aktorė Jean Simmons (filme – Emmeline) ir aktorius Donald Houston (filme – Michael), keliantis į viršų kūdikį – Peter Wood.
‘Banga’ – 1994-ųjų mados žurnalas
Kai prisimenu 1994-uosius, man jie atrodo tokie pilki ir deficitiniai. Tada man buvo 4 metai, ir ryškiausias prisiminimas turbūt yra, kai su mama užėjome į kažkokią mažytę parduotuvę, o ten lentynose nebuvo beveik jokių saldumynų, tik kelių spalvų kramtomosios gumos, tvarkingai išrykiuotos lentynose. Suprantate, ką noriu pasakyti? Daiktų, maisto arba nebuvo, arba buvo labai nedidelis pasirinkimas. Todėl iki šiol, kai prisimindavau tuos laikus ir pagalvodavau apie madą to meto Lietuvoje, visada padarydavau išvadas, jog mada neseniai atkurtoje nepriklausomoje valstybėje vystėsi lėtai, trūko eksperimentų, trūko ir iniciatyvų.
Sakau iki šiol, nes neseniai į mano rankas pateko 1994-ųjų mados žurnalas ‘Banga’, pirmasis numeris. Atradau jį pas močiutę spintoje šalia kitų sovietinių mezgimo žurnalų.
Žurnalas ‘Banga’ buvo leidžiamas nuo 1963-ųjų metų, o numeruojamas – nuo 1989-ųjų.
To meto ‘Bangos’ kurybinė komanda susidėjo redaktorės – Vincentinos Kanclerienės, meninio redaktoriaus Gedimino Lašo, mados stilistės Jolantos Talaikytės, fotografo Viktoro Trublenkvo, dizainerės Loritos Butrimienės ir kalbos stilistės Laimos Šiušaitės (info iš žurnalo).
Taigi štai, tokia nedidelė komanda, o rezultatas toks puikus – versdama žurnalo puslapius stebėjausi, kaip viskas jame profesionalu, europietiška, drąsu.
Labiausiai nustebino tai, jog žurnale radau pozuojančių garsių šiandienos dizainerių bei kitu žymių žmonių. Pavyzdžiui, Liną Adomaitį, Juozą Statkevičių, Aleksandrą Pogrebnojų, Daivą Tamošiūnaitę – Budrę ir Medą Jonaitytę.
V. Trublenkovo nuotrauka
Copy + Paste?
Vienas nutikimas privertė susimąstyti. Anoks čia nutikimas – tiesiog nerandu kito žodžio.
Grįžusi namo atostogauti, mėgstu pavartinėti sesės žurnalus. Šįkart pasiėmiau krūvą ,, Panelių“ ir pradėjau versti puslapius. Atradau gana nemažai įdomių straipsnių, tyrinėjau juos rašiusiųjų pasakojimo stilių, ir, aišku, peržvelgiau visas mados ir stiliaus patarimų rubrikas.
Be keistai žavingų fotosesijų (dažniausiai tikrai duočiau tam Algiui K. 10 balų), nieko labai įdomaus ir neradau, ir, skaitydama dizainerės atsakymus į skaitytojų klausimus, netgi truputį susinervinau, o gal tiesiog nemaloniai nustebau.
Pirma dalis:
Pirmasis skaitytojos klausimas buvo pavadinimu ,, Mada pagal Drąsių“. O, pagalvojau, čia jau bus kažkas įdomaus ar juokingo. Taigi skaitytoja rašo :
,,Labai mėgstu alyvinę spalvą. Turiu daug tokių rūbų, bet dabar jau nežinau, kaip rengtis, nes pusė mano apdarų asocijuojasi su Drąsiumi Kedžiu. Ką daryti?“
( Žinot, prajuokino mane šis palyginimas. Aš, nors ir labai nesekusi tos Drąsiaus istorijos, pati taip pat kartais save prigaunu alyvinį drabužį palyginant su garsiąja violetine maikute – paskutinį kartą tai buvo Jūros šventėje, kada pamačiau nepažįstamą vaikiną, vilkintį identišką alyvinę palaidinę.)
Klausimas kaip klausimas – truputį juokingas, bet tikrai aktualus šiandienai. O štai dizainerės atsakymas iš pradžių skaitant labai patiko. Ji pataria merginai derinti oranžinę ir geltoną spalvas prie alyvinių apdarų, visumą pagyvinant įdomiais papuošalais.
… ir tik tada pastebėjau šalia įkomponuotą Ashley Roberts, vilkinčią alyvine suknute, o šalia nuotraukos parašyta: ,,Drąsiai kopijuok Ashley Roberts“.
Nusiminiau. O ką daryti toms, kurioms galbūt dėl kitokios figūros netinka Ashley stilius. Galų gale kopijuodamas kitą nejučiomis pradedi norėti ne tik stiliaus, bet ir tokios pačios figūros, plaukų ir t.t.. Kažin ar tai sveika… ir apskritai – ką reiškia kopijuoti? Galbūt nusipiešti ant savęs per kalkinį popierių alyvinėmis spalvomis Ashley?
Antra dalis:
Verčiu žurnalą toliau. Akys užkliūna už skaitytojos klausimo apie rankinių dekoravimą, pavadinimu ,,Būk išskirtinė“. Skaitytoja klausia, kur rasti originalią rankinę, nes ,,akropoliai ir panoramos jau nebeįkvepia“.
Paradoksalus dizainerės atsakymas : ,,Įdomių rankinių patariu ieškoti internete – pasidairyk po žymių Lietuvos ir užsienio dizainerių tinklalapius ir drąsiai kopijuok“. Ir vėl!
Tikriausiai ne vienas iš savo patirties galėtų pasakyti, jog kopijos dažniausiai būna nevykusios, nes, nori ar nenori, visada jas savaime pradedi lyginti su originalais. Aišku, būna išimčių (kur jų nebūna), bet argi kelias į stiliaus harmoniją kopijomis grįstas? Kodėl neraginama kurti? Kurti ne pagal kažką, o pagal save. Gal tiesiog, užuot gaišus brangų laiką internete ir dūsavus, kad neužtenka pinigų originalui, todėl ,,teks pasidaryti kažką panašaus“, reiktų išeiti į lauką, nusiskinti kokios nors gėlės žiedą ir patyrinėti, su kuo gamta natūraliai derina alyvinius tonus, kokia lapų tekstūra, kokios jie formos, ir pagalvoti, kaip visa tai galėtų būti išpildyta ant medžiagos ir kitų paviršių. Galbūt tokią tekstūrą galima išsiuvinėti, gal tiesiog lamdyti, deginti, plėšyti, ir paprasčiausiai išpiešti?
Manau, iš gamtos mes galime pasiimti ne tik malkų ar obuolių, bet ir idėjų, įkvėpimo, natūralios harmonijos pavyzdžių. Linkiu visiems nekopijuoti kitų žmonių minčių ir kurti sąžiningai bei originaliai.
